Centrinių bankų palūkanų normų struktūra: ECB ir FED skirtumai

INVESTAVIMO PAGRINDAI

12/13/20242 min read

Taip, ECB dar kartą sumažino savo palūkanų normas – jau ketvirtą kartą iš eilės. Bet ar susimąstėme, kas tiksliai mažinama ir kaip šis mechanizmas skiriasi nuo JAV FED? Šiandien plačiau apie tai 😊

Pradėkime nuo ECB 📉

ECB reguliuoja euro zonos ekonomiką, taikydamas trijų palūkanų normų sistemą. Tai leidžia jam subtiliai valdyti likvidumą ir kredito sąlygas skirtingose rinkose.

1️⃣ Pagrindinių refinansavimo operacijų norma: tai yra svarbiausia ECB norma, pagal kurią bankai gali skolintis lėšų iš ECB užtikrinę platų užstatą. Šios operacijos gali būti vykdomos kas savaitę, o nustatyta norma apibrėžia trumpalaikio skolinimosi kainą finansų sistemoje. Paprastai ši norma yra aukštesnė nei indėlių norma.

2️⃣ Ribinio skolinimosi norma: ši norma taikoma bankams, kai jiems prireikia papildomo likvidumo per naktį. Tai tarsi „avarinis variantas“, todėl ši norma yra aukštesnė nei pagrindinių refinansavimo norma. Bankai šią galimybę naudoja retai, tačiau ji užtikrina stabilumą krizės atvejais.

3️⃣ Indėlių norma: tai palūkanos, kurias ECB moka bankams už jų per naktį laikomas lėšas Eurosistemoje. Ši norma dažnai būna mažesnė ar net neigiama, siekiant paskatinti bankus skolinti ar investuoti pinigus, užuot juos tiesiog saugojus centriniame banke.


Kodėl ECB turi tris normas?

ECB reguliuoja 20 skirtingų šalių ekonomiką, kurios turi unikalius poreikius ir situacijas. Trijų normų sistema suteikia daugiau lankstumo valdant infliaciją, likvidumą ir ekonomikos augimą.

O kaip su FED?

FED naudoja vieną pagrindinę normą – federalinių fondų normą. Ji nustato, už kokią kainą bankai JAV skolina vieni kitiems trumpuoju laikotarpiu per naktį. Ši norma nėra tas pats, kas Euribor, nes Euribor nustato pati rinka pagal bankų tarpusavio susitarimus, o federalinių fondų normą tiesiogiai kontroliuoja FED.

Federalinių fondų norma taip pat turi panašumų su ECB pagrindinių refinansavimo operacijų norma, nes abi normos atspindi centrinių bankų siekį reguliuoti skolinimosi kaštus ir likvidumą rinkoje. Tačiau esminis skirtumas yra tas, kad ECB pagrindinių refinansavimo operacijų norma apibrėžia, už kokią kainą bankai gali skolintis lėšų tiesiogiai iš ECB, o FED federalinių fondų norma apibrėžia skolinimosi kaštus tarp pačių bankų tarpusavyje, remiantis FED nustatyta orientacine riba.


Tačiau FED taip pat turi ir kitus svarbius mechanizmus, kurie padeda reguliuoti rinkas, nors jie ir nėra tokie dažnai akcentuojami kaip ECB trijų normų sistema:

1️⃣ Diskonto langas (Discount Window): tai įrankis, leidžiantis bankams skolintis tiesiai iš FED už tam tikrą palūkanų normą. Šis mechanizmas panašus į ECB ribinio skolinimosi normą, tačiau rinkoje jis suvokiamas kaip „paskutinės instancijos“ skolinimasis – brangesnis ir rečiau naudojamas.

2️⃣ Palūkanos už rezervus (IOER): FED moka palūkanas už bankų laikomus rezervus, panašiai kaip ECB indėlių norma. Tačiau JAV ši priemonė naudojama tik kaip likvidumo reguliavimo įrankis ir nėra tokia svarbi kaip pagrindinė federalinių fondų norma.


Kodėl rinkos akcentuoja tik vieną FED normą?

Federalinių fondų norma JAV veikia kaip universalus orientyras skolinimosi sąlygoms ir yra glaudžiai susijusi su vartotojų paskolomis, hipotekos kainomis ir verslo finansavimu. Kiti mechanizmai (diskonto langas ir IOER) yra pagalbiniai įrankiai, kurie naudojami tik tam tikromis aplinkybėmis.

Kodėl tai svarbu?

Skirtingi palūkanų normų mechanizmai atspindi kiekvieno centrinio banko veiklos filosofiją ir struktūrą. ECB prioritetas – valdyti sudėtingą ir įvairialypę ekonomiką, o FED orientuotas į vieningą JAV rinką. Tačiau abiejų bankų tikslas tas pats – išlaikyti finansinį stabilumą ir skatinti ekonomikos augimą.

Tokie skirtumai paaiškina, kodėl ECB dažnai kalba apie tris normas, o FED dėmesys sutelkiamas į vieną pagrindinį rodiklį.

Užsiregistruok į konsultaciją